Depresija… Šis žodis daug kam sukelia atsiskyrimo ir gyvenimo tėkmės skausmingo sustingimo vaizdinį. Mąstant gamtos kategorijomis, prieš akis gali iškilti medžio vėlyvą rudenį ar žiemą arba apipulto ligų ar kenkėjų, išrauto ir nukirstom šaknim neprigyjančio vaizdinys. Arba atskirto nuo motinos arba netekusio partnerio, atstumto, ar nuo bandos nusišalinusio gyvūno vaizdinys. Tuo tarpu žmonėse tai asocijuojasi su sielojimusi dėl kokios nors netekties, nesėkme, pervargimu, nusivylimo būsena, kūrybinio sąstingio, panirimo į save išgyvenimais. Šių dienų narcistinių šou masinėse informavimo priemonėse paveiktos sąmonės plotmėje, – tai garsus individo šauksmas, reikalaujantis atkreipti dėmesį į jo dvasinę kančią, atsiradusią bėgant nuo patyrimo prie patyrimo ir išsekus, bei šiuolaikinių technologijų optimistiškos pastangos pasitarnauti šiai “laikmečio ligai”. Biologiškiau mąstantis sveikatos specialistas dažnai pabrėžia: “nesiūlykit sergančiąjam depresija ko nors imtis, – jis tikrai nieko negali”. Tai atskleidžia požiūrį, kad depresija yra neganda, atėjusi ligos pavidalu nežinia iš kur arba endogeninės jos kilmės hipotezę. Panašus požiūris atsispindi ir tarptautinėse ligų klasifikacijose, kur depresija pateikiama kaip gana statiškas simptomų rinkinys, atskirai nuo asmenybės sutrikimų. Tuo tarpu religinės praktikos pateikia, kad nusivylimas ir apatija – tai nuodėmė, o norint pasveikti, žmogus nuo pykčio turi eiti link susitaikymo ir atleidimo. Tai išreiškia požiūrį, kad žmonės pašaukti šlovinti viešpaties sukurtą pasaulį, o ne atsisakyti jo, piktai kaltinant nusisukti ir beviltiškai nuleisti rankas, lyg išvarytiems iš rojaus…
Akivaizdu, kad paniurėliška, vien blogį matanti pozicija, skausmingas užsidarymas savyje, pyktis, nerimas ir emocinis šaltumas gali būti perduodama (kaip atsispindinti arba išmokta reakcija) partneriams, santykiams ir iš kartos į kartą, kai motinos sustingę savo skausme apleidžia savo atžalas, o šios taip pat, be šilumos, augina savąsias.
Tuo tarpu ekonomiškai mąstančiose išsivysčiusiose šalyse skaičiuojami milžiniški nuostoliai prarastų darbingų produktyvių gyvenimo dienų, sergant depresija. Kalbama apie depresijos naštą visuomenei. Ir tai įvertinama finansiniais ekvivalentais. Kaip atsakas, vystosi farmacijos pramonė, ir įvairūs valstybiniai bei privatūs fondai remia tyrimus psichologinės pagalbos depresijai srityse.
Šiuolaikinės medicinos požiūris į psichikos negalią – tai biopsichosocialinės sampratos kūrimas. Tai supratimas, kad savo pažeidžiamumą atsinešame gimdami, jis pasireiškia raidoje patyrus traumuojančias situacijas ir toliau sąveikaujant visuomenėje, individas vienaip ar kitaip reaguoja, panaudodamas prisitaikymo prie traumuojančios situacijos eigoje susiformavusį modelį. Naujausi genetikos tyrimai įrodo, kad nėra genų, atsakingų už atskiras psichikos ligas, tačiau galimybę turėti gilesnį ar mažiau gilų psichikos sutrikimo lygmenį lemia didesnis ar mažesnis daugelio skirtingų genų rinkinys, kuris apsprendžia ir palankesnį arba negatyvesnį reagavimą į farmakoterapiją ir netgi psichoterapiją. Ir tas genų rinkinys gali lemti įvairiems individams skirtingus psichikos sutrikimo lygmenis nuo neurotinių sutrikimų iki psichozių. Pagal T. J. Bouchard ir M. Mc Gue paveldimumas nuo 38 iki 57 % lemia ir asmenybės bruožų, tokių kaip ekstravertiškumas, sutariamumas, sąmoningumas, neurotiškumas, atvirumas, agresija, tradicionalizmas ir kt. pasireiškimą. Šiuolaikinių psichodinaminės depresijos sampratos tyrėjų nuomone, tam tikrų giliai įsišaknijusių asmenybės psichologinių savybių turintiems sveikiems asmenims yra didelė tikimybė, kad depresinė reakcija pasireikš.(3) Tai rodo, kad depresijos šaknys glūdi asmenybėje. Todėl suprantama, kad depresija pasireiškia būtent kaip lėtinis, pasikartojantis sutrikimas, ir pagalba tokiems ligoniams turėtų būti orientuota į kompleksinį t.y. ilgalaikį psichologinį ir, jei reikia,- farmakologinį gydymą. Šių dienų psichoterapijos srovės, skamba kaip gana polifoniška muzika. Daugiausia efektyvumo įrodymų pateikiančios terapijos visgi semiasi idėjų psichoanalitinėse arba psichodinaminėse teorijose, o siekdamos laimėti finansavimo šaltinius, kaip idėjinį terapijos pagrindą pateikia labai supaprastintus, gana paviršutiniškus arba fragmentuotus psichoanalitinių idėjų variantus. Ilgalaikis pacientų stebėjimas parodo, kad tokios terapijos rezultatai gana trumpalaikiai (ž.r. psichoterapijos tyrimų apžvalgą). Psichodinaminė samprata pasitarnauja kuriant biopsichosocialinį depresinio sutrikimo aiškinimą. Psichodinaminis požiūris atskleidžia, kodėl tam tikras individas tam tikrose sąlygose reaguoja tokiu būdu.
Psichodinaminis požiūrio ypatumai: koncentruojamas dėmesys į paciento vidinį pasaulį; analizuojama žmogaus psichinė raida; orientuojamasi į asmenį, o ne patologinį sindromą.(3) Tokiu būdu depresijos samprata praplečiama nuo simptomų rinkinio iki egzistencinio fenomeno, suvokiami gilesni jos mechanizmai ir tai padeda geriau suprasti kenčiantįjį nuo depresijos, bei jam padėti, o taipogi padeda imantis prevencinės psichologinės pagalbos šeimoms, kuriose tėvai turi depresinį sutrikimą.
Gydytoja psichoterapeutė
Kotryna Varevičienė
2014.10.29
Literatūros sąrašas saugomas UAB “Taurakalnio sveikatos namai”